Norėčiau, kad kiekvienas sau atsakytų: kas man yra savanorystė? Asmeniškai man savanorystė – savo laiko, jėgų, pagalbos skyrimas kitam žmogui neprašant ir nelaukiant atlygio. Laikas ir darbas tampa reliatyvus dalykas. Esi ten, kur tavęs ir tavo pagalbos reikia.
Kiekvieno savanorio pavyzdys turėtų būti Jėzus Kristus. Jis dėl mūsų savo noru paaukojo gyvybę mirdamas ant kryžiaus, kad atpirktų mūsų nuodėmes. Mes turime sekti Juo, Jo pavyzdžiu ir aukotis kaip Jis. Skleisti turime Jo Gerąją Naujieną.
Toks Jėzaus mokymo skleidimas buvo Krekenavos bazilikos klebono kun. Gedimino Jankūno kartu  su Panevėžio vyskupijos jaunimo centru. Buvo suorganizuota stovykla pavadinimu „Žolynėlis“, kuri tapo maža, bet stipria jaunimo grupele, kuri išlaikė pavadinimą „Žolynėlis“. Į šios stovyklos „laivą“ įšokau paskutinę dieną. Savanorystės dėka galėjau save realizuoti ir atrasti kažką nauja. „Žolynėlio“ tikslas buvo savanorystė Krekenavos Žolinės atlaidų metu. Mūsų grupės savanorystė apėmė šias sritis: patarnavimas šv. Mišioms, dalyvavimas procesijose, eismo cirkuliacija, pagalba šeimininkėms ruošiant maistą, bažnyčios priežiūra, rūpestis geriamu vandeniu ir daugelis kitų darbų. Aš pats buvau įsipareigojęs eismo cirkuliacijos srityje ir liturgijoje. Tai padėjo man suprasti, kad kiekviena akimirka skirta kitiems, ne tik grįžta šimteriopai, bet, pirmiausia, suteikia džiaugsmą atvykstantiems piligrimams.  Abipusis džiaugsmas užlieja širdį, kai pamatai, kad tavo darbas suteikia kitiems žmonėms tą patį. Tuomet suvoki, kad gera daryt yra gera.
Šis projektas, padėjo Krekenavos jaunimui atrasti bažnyčios džiaugsmą, susiburti į vieną vietą ir daryti gerus darbus kitiems ir dėl kitų. Man šis projektas davė savaitę džiaugsmo daryti gerą kitiems ir savęs atradimo.