Viskas prasidėjo  Šv. Mišiomis Kupiškio bažnyčioje. Bažnyčioje vyko pamaldos ir meldžiausi už tai, kad mūsų kelionė į Italiją praeitų sklandžiai su Dievo pagalba. Vykome į Romą, į Vatikaną, susitikti su pasaulio ministrantais ir kartu pamatyti Popiežių Pranciškų. Iš Panevėžio vyskupijos vyko 18 žmonių. Vykome dvi dienas - per Lenkiją, Čekiją, Austriją ir dalį Italijos, kol pasiekėme kelionės tikslą- Romą. Nors Lenkijoje buvome sustoję pernakvoti, bet kelionė buvo labai sunki. Tikrai skaudėjo ir kojas, ir „nugarytę“, bet visi skausmai išnyko, kada atvykome į Romą.

Nesu turėjęs sunkesnės kelionės nei šita. Apsigyvenome pas vietinį kunigą, parapijos namuose. Miegas buvo toks saldus po kietų mašinos sėdynių, kad ir visą dieną bučiau likęs miegoti. Bet reikėjo keltis. Antradienis buvo pati svarbiausia ir reikšmingiausia diena mūsų visoje kelionėje - malda kartu su Popiežiumi. Man teko garbė nešti Lietuvos valstybės vėliavą. Buvau tam pasiruošęs. Viduje kirbėjo baimės ir nežinojimo jausmas, bet pasitikėjau savimi. Visų šalių delegatai buvo pakviesti atstovauti savo šalis. Stovėjome priešais šv. Petro bazilikos vartų tam, kad būtų matomos šalių vėliavos. Laikas slinko labai gretai, o mes laukėme, kada pasirodys Popiežius. Staiga iš Šv. Petro bazilikos išėjo „juokingai“ spalvotais drabužiais apsirengę ir ginkluoti vyrai . Tai buvo Šveicarų kariai, kurie saugo Popiežių. Ir pagaliau, po rikiuotės pasirodė gausi apsauginiu palyda kuri saugojo Popiežių. Popiežius prasukdamas keletą ratų aplink ministrantus sustojo ir pradėjo kilti laiptais, savo sosto link, netoli mūsų. Stebėjau labai akylai jį. Juk pirmą kartą matau Popiežių. Tas nedidukas žmogus padarė didelį įspūdį. Dar prieš pat Popiežiaus atvykimą, vienas iš organizatorių pasakė, kad turėsime neeilinę galimybę susitikti ir asmeniškai paspausti ranką Popiežiui. Tai buvo kažkas „super“. Dar pridūrė, kad galėsime pasakyti, keletą žodžių, perduoti linkėjimus iš savo šalies.

Po visų pamaldų atėjo labai lauktas laikas, susitikimas su Popiežiumi asmeniškai. Atsistojome visi vienoje eilėje ir labai lėtai pradėjome judėti link Popiežiaus. Ir atėjo tas momentas, kada aš priartėjau prie jo ir padaviau savo ranką Popiežiui. Pirmas prisilietimas- neapsakomas. Lyg kažkokia energija perėjo per ranką į mano kūną. Niekada neįsivaizdavau, kad palietus žmogaus ranką įmanoma pajausti tokią energiją. Dar tas stiprus paspaudimas rankos, nesitikėjau, kad Popiežiaus rankos yra tokios stiprios. Net svajoti nesvajojau, kad kada nors pamatysiu Popiežių, ne gana to dar ir ranką paspausti. Labai patiko vakaro pasikalbėjimai. Visi kalbėjo taip atvirai, tiesiog vaikai kalbėjo tiesą, buvo juokinga ir įdomu klausytis kiekvienos dienos išgyvenimus. Ypač pažinti naujus žmones. Arminas- parodė savo labai stiprią valią. Piligrimystei nesutrugdė net nutrintos kojos. Jis nepasidavė. Gabrielius- labai paslaugus vyrukas, paprastas, atsidavęs savo darbui. Vygantas- nustebino savo balsu… Bet svarbiausia vienybė, dėl ko mes visi išvykome į kelionę - tikėjimas. Be jo nebūtų mūsų, nieko nebūtų. 

                                                                               ministrantas - piligrimas Tadas