Tris dienas ir keturis šimtus dalyvių vienijo klausimas – jaunų žmonių ateitis Rytų Europoje. Pastarąjį klausimą analizavo keliolika pranešėjų, kalbėjusių apie: „Vokietijos jaunimą, esantį tarp vilties ir pasišalinimo“, „Vokietijos jaunimo kasdienybę ir iššūkius“, „Jaunos Europos paieškas“, „Slovakijos jaunimo religingumą“, „Junginio – jaunimas, bažnyčia, aktyvu – realumą“.
Antroji diena skilo į aštuonias dalis, pakvietusias į skirtingus dialogus. Iš tiesų, kongreso dalyviai turėjo galimybę pasirinkti vieną iš aštuonių temų (pvz.: „Aktyvi pilietinė visuomenė: pagrindinis veiksnys – dalyvavimas“, „Bažnyčia ir tikėjimas: patrauklu jaunai kartai. Įmanoma?“). Dialogų grupės – tai naudingas sumanymas, padėjęs ne tik apžvelgti jaunimo sielovadai aktualias temas, bet ir išanalizuoti skirtingų šalių (ne)patirtį.
Iš tiesų, šio kongreso metu dalintasi skirtinga patirtimi. Todėl galėtume manyti, kad ir kongreso apibendrinimą sudaro keliolika itin skirtingų išvadų. Tačiau įdomu tai, kad išryškėjo šalis vienijanti problematika bei vizija.
Pirmiausia „atsitrenkta“ į pagrindinį klausimą – „jaunas žmogus Bažnyčioje – objektas ar subjektas?“ Siekiant atsakyti į pastarąjį klausimą siūlyta apgalvoti ar Bažnyčia tikrai kalbasi su jaunimu, ar tik mano su juo besikalbanti, t. y. ar girdima kai jaunimas prieštarauja, pritaria, pasisako.
Dauguma pripažino, kad Bažnyčia (t. y. jos nariai) užsiliko „mokytojo vaidmenyje“. Siūlyta ne mokyti, bet dalintis savo patirtimi. Neatiduoti tik atsakymų, bet leisti atsakymus surasti savarankiškai („Jaunimas apie savo tikėjimą nori kalbėtis, ne mokintis tikėti“. Pater dr. Tibor Reimer SDB, Bratislava).
Svarbus ir klausimas, suformuotas vienoje iš dialogo grupių – „Ar Bažnyčia užtektinai veikia siekdama jaunimą išlaikyti tėvynėje?“ Teigta, kad Bažnyčios ateitis priklauso nuo jaunimo religinio identiteto atpažinimo.
Greta kitų išvadų Kauno arkivyskupo metropolito Liongino Virbalo SJ išsakyta mintis, kuri skambėjo trečios dienos diskusijoje: „Neturime žiūrėti iš „vakar“ perspektyvos. Neturime žiūrėti į jaunimą, kaip objektą, kurį būtina nukreipti viena ar kita linkme. Reikia pripažinti, kad jaunimas jau yra ir yra „dabar“. Jie jau formuoja pasaulį, tad reikia būti ir kalbėti su jais, kartu kuriant Pasaulį ir Bažnyčią“. Iš tiesų kongreso metu išryškėjusią skirtingą šalių patirtį vienija pagrindinis domesys – jaunoji karta, sąlygojanti būtinybę darbuotis jau šiandien.
Galimybę dirbti jau „šiandien“ pristatė Krokuvos arkivyskupas kardinolas Stanisław Dziwisz, atvykęs pakviesti į Lenkijoje 2016 m. vyksiančias Pasaulio jaunimo dienas: „Mes norime su jaunimu dalintis mūsų tikėjimu ir vėliau leistis būti praturtintiems jaunos krikščionių iš viso pasaulio kartos tikėjimu ir entuziazmu“.