Apsistojome San Romano Martire parapijos namuose, kur labai nuoširdžiai ir rūpestingai buvome priimti kunigo Marco. Taigi keturių dienų viešnagė šventajame mieste prasidėjo susitikimo atidarymu šv. Petro bazilikos aikštėje. Pamenu kai palydėdamas panevėžietį Tadą nešti Lietuvos vėliavos pajuokavau, kad perduotų linkėjimus popiežiui nuo lietuvių delegacijos. Taigi ministrantų gausa, dainos ir giesmės, pakili nuotaika, vasariškai karšta saulė ir šalių pristatymai neleido nuobodžiauti laukiant popiežiaus pasirodymo aikštėje.
Visi su nekantrumu laukėme šventojo tėvo pasirodymo kai staiga visos minios žvilgsnis nukrypo į vieną pusę – ten pasirodė popiežius ir visi ėmė skanduoti jo vardą. Prisispaudęs prie atitvarų toje pačioje vietoje kaip ir prieš trejetą metų laukiau popiežiaus palaiminimo. Aną kartą pop. Benediktas XVI, o dabar jau pop. Pranciškus laimino ir žvelgė šiltu bei meilės kupinu žvilgsniu. Tokios akimirkos įsirėžia ilgam ir primena, kad pats Kristus į kiekvieną žvelgia mylinčiu ir laiminančiu žvilgsniu, todėl kiekvienam katalikui yra svarbu susitikti, pamatyti Kristaus vietininką žemėje – popiežių!
Aikštėje visi su šventuoju tėvu drauge meldėmės vakarinę maldą, kurios metu popiežius komentavo pranašo Izaijo knygos ištrauką, iš kurios buvo paimtas susitikimo pavadinimas – „Štai aš, siųsk mane!“.Popiežius pabrėžė, jog Dievo ir žmogaus susitikime visuomet pirmą žingsnį žengia Dievas, o žmogus į tai atsako darydamas savuosius žingsnius, todėl pop. Pranciškus dėkojo ministrantams, kad jie išgirdo Dievo kvietimą ir į jį atsiliepė. Dar daugiau, jis drąsino sakydamas, kad kiekvieno ministranto pašaukimas turi ir misionierišką charakterį. Popiežius kvietė nepamiršti misionieriškumo ir savo tikėjimą ne tiek žodžiais, kiek krikščionišku elgesiu šeimoje, mokykloje, draugų rate ar nepažįstamų žmonių apsuptyje liudyti, nes pavyzdžiai uždega ir patraukia. Jis taip pat priminė, kad būtent šv. Petro ir šv. Pauliaus ne tiek mokymas ir skelbimas, bet ypatingai tikėjimo pavyzdys daug žmonių patraukė Romos mieste, kur jie praliejo kraują dėl Kristaus.
Po pakylėto atidarymo šv. Petro aikštėje, sugrįžę į savo parapiją šventėm Eucharistiją dėkodami Dievui už saugią kelionę ir susitikimą su pop. Pranciškumi. Šv. Mišių šventimas tapo kiekvienos mūsų dienos centru ir atgaiva, o dienos aptarimas prieš miegą – svarbiausių dalykų įvardinimu ir vienas kito praturtinimu.
Pirmosios dienos labiausiai įsimintinu įvykiu visi sutartinai įvardino bendrą maldą su popiežiumi. Taip pat visi džiaugiamės už mūsų Tadą, kuriam buvo suteikta ne tik garbė nešti Lietuvos vėliavą, bet didžiausia staigmena tapo galimybė spausti pop. Pranciškui ranką ir pasakyti keletą sakinių bei perduoti sveikinimus nuo Lietuvos delegacijos (aš pats to linkėjau visiškai nesitikėdamas, kad ši galimybė iš tiesų pasitaikysJ).
Antrąją dieną turėjome galimybę apsilankyti Vatikano radijuje, susipažinti su transliacijų lietuvių kalba istorija, o du atstovai buvo pakviesti ir pasidalinti įspūdžiais įrašų studijoje rengiant naujausią laidą.
Kiek vėliau visa lietuvių grupė su kun. M. Bernotavičiumi priešaky patraukėme į antikinės Romos senamiestį. Daug įspūdžių, didingų pastatų, kepinanti saulė, nueiti kilometrai ir trumpi stabtelėjimai maldai bažnyčiose buvo tikros atgaivos momentai.
Kitą piligrimystės Romoje dieną pradėjome ankstų rytą švęsdami Eucharistiją šv. Petro bazilikos Vilniaus Aušros Vartų Gailestingumo Motinos lietuvių koplyčioje. Daugeliui tai buvo didžiulė staigmena ir pasididžiavimas, kad Katalikų Bažnyčios širdyje – šv. Petro bazilikoje esama ir lietuvių koplyčios, kurioje apstu lietuvybės ženklų. Ir man pačiam tai buvo didis troškimas – aukoti šv. Mišias lietuvių koplyčioje, kurioje pirmą sykį lankiausi 2012 m. pavasary, dar būdamas seminaristu.
Kadangi visi ministrantai šv. Petro bazilikoje buvo pirmą kartą, todėl šios šventovės ir kupolo lankymas padarė neišdildomą įspūdį. Grožis, dydis, erdvės, didingumas, šedevrų gausa ir harmonija – tai nepalieka abejingų ne tik architektūrai, bet ypatingai tikėjimui, kurio įkvėpti ir šv. Petro kankinystės uždegti žmonės sukūrė tokį kūrinį. Kaip daugelis sakė: šv. Petro bazilika – tai turbūt tobula bažnyčia.
Po pietų laiką skyrėme kitos didingos bazilikos lankymui ir maldai prie kito Bažnyčios šulo kapo. Šv. Pauliaus bazilika – tai kita įspūdinga šventovė, kurioje lankėmės ir meldėmės.
Galiausiai tos dienos kelionę užbaigėme mažytėje bažnytėlėje, kuri nei grožiu, nei didybe neprilygo minėtoms bazilikoms, tačiau visi su dideliu noru ten praleidome valandėlę adoruodami Kristų Švč. Sakramente.
Paskutiniąją dieną pradėjome neplanuotu vizitu kunigų kongregacijoje (valstybiniame valdyme tai atitiktų ministeriją). Ten dirbantis kunigas pristatė kongregacijos veiklą, dvasininkijos situaciją Visuotinėje Bažnyčioje bei kalbėjo apie naujus pašaukimus, nes tai yra taip pat jų sritis. Gal kiek nustebino, kad bendras kunigų skaičius pasaulyje palengva auga, tačiau Europoje ir kitose Vakarų kultūros šalyse kunigų sparčiai mažėja.
Iš Vatikano institucijų pastato nuvykome ten, kur brendo pirmųjų amžių gyvoji Bažnyčia – tai į šv. Sebastijono katakombas.
Iš pradžių pasijautė didžiulis ir paradoksalus skirtumas! Šiandien Katalikų Bažnyčia yra didelė, puikiai organizuota ir funkciškai sutvarkyta, o IV amžių menančios katakombos ir šiandien pulsuoja gyvu tikėjimu, kad kiekvienas krikščionis yra pašauktas į amžiną gyvenimą. Katakombos – tai krikščionių laidojimo vieta (tai nėra krikščionių kankinimo vieta), kur tikintieji rinkosi melstis, nes suprato, jog negali specialiai iššaukti pagonių persekiojimų ir kitokių pasipiktinimų, todėl katakombos tapo tarsi „saugia“ maldos vieta. Maldų prie krikščionio kapo tradicijos Romoje yra kildinamos nuo šv. apašt. Petro ir Pauliaus palaidojimo vietų. Apaštalas Petras buvo palaidotas viename iš Romos miesto nekropolių, o šv. Paulius taip pat buvo palaidotas kitame bendrame pagonių nekropolyje už miesto. Krikščionys ten rinkdavosi melstis ir pagonis tai piktino, nes tai buvo pagonių kapinės.
Šiandien Visuotinė Bažnyčia šiuodu apaštalus mini birželio 29 d., bet tai nėra nei vieno iš jų nukankinimo data. Kyla klausimas: iš kur ši data? Romos krikščionys supratę, jog reikia vengti bereikalingo pagonių “erzinimo” jie pasiryžo apaštalų Petro ir Pauliaus palaikus perkelti į krikščionių kapines. Taip apašt. Petro ir Pauliaus palaikai buvo perkelti iš pagoniškų nekropolių į krikščioniškas kapines – dabartines šv. Sebastijono katakombas. Šis perkėlimas ir pirmosios šv. Mišios prie šv. apašt. Petro ir Pauliaus palaikų krikščionių kapinėse įvyko birželio 29 d. Be abejo, kai 313 m. imperatorius Konstantinas krikščionims leido laisvai išpažinti tikėjimą į Kristų, šv. apašt. Petro ir Pauliaus relikvijos buvo sugrąžintos į tikrąsias vietas ir ten ant jų kapų buvo pastatytos bazilikos.
Verta sugrįžti iš istorinio diskurso ir prisiminti šv. Sebastijono tikėjimą. Tai buvo imperatoriaus karys, kuris įtikėjo Kristų. Gal tai būtų niekam nekėlę problemų, jeigu jis būtų tai palikęs savo asmeniniam gyvenimui (to yra siekiama ir šiandien). Tačiau šv. Sebastijonas ne tik pats ėmė gyventi krikščioniškai, bet apie tai ėmė kalbėti ir kitiems. Kas labiausiai piktino valdžią, kuri persekiojo krikščionis – tai, jog jie tikėjimo nepaliko savo asmeniname gyvenime, bet ėmė keisti nusistovėjusią to meto visuomeninę tvarką. Krikščionys nesitaikė su vergyste, su daugpatyste, su išnaudojimu, su nelygybe, su nesąžiningumu, su nuodėmės nematymu ten, kur ji yra.
Šv. Sebastijonas apie tai ėmė kalbėti imperatoriaus dvare, todėl jis buvo priverstas rinktis tarp Kristaus ir tarp imperatoriaus… Šv. Sebastijonas nedvejodamas pasirinko Kristų. Ministrantams kėlė susižavėjimą ir užsidegimą šio kankinio tikėjimo istorija.
Prieš sugrįždami į Romos centrą aplankėme lietuvių šv. Kazimiero kolegiją, kurioje gyvena studentai iš Lietuvos, o paskui patraukėm Laterano bazilikos link. Tai dar viena įspūdinga bazilika, kuri yra svarbi visai Bažnyčiai. „SACROSANCTA LATERANENSIS ECCLESIA OMNIUM URBIS ET ORBIS ECCLESIARUM MATER ET CAPUT” – tai yra „švenčiausia Laterano bažnyčia, visų miesto (t.y. Romos) ir pasaulio bažnyčių motina ir galva”. Oficialus pavadinimas lot. Archibasilica Sanctissimi Salvatoris – Švenčiausiojo Išganytojo arkibazilika. Tai yra aukščiausio rango Romos katalikų bažnyčia, visų Romos ir pasaulio bažnyčių motina, kurioje stovi popiežiaus sostas.
Priešais baziliką yra Šventieji laiptai, kuriais kaip manoma Jėzus lipo pas Poncijų Pilotą savo teismo dieną. Šie laiptai iš Jeruzalės į Romą buvo atgabenti imperatoriaus Konstantino motinos šv. Elenos rūpesčiu. Šiais laiptais į viršų kopiama tik klupomis, kur viršuje galima pasimelsti Šventų Švenčiausiojekoplyčioje. Viduramžiais joje melsdavosi tik popiežius.
Prie šventųjų laiptų atėjome jau po turo Romos gatvėmis, kur aplankėm koliziejų, panteoną, Navonos aikštę, Tautos altorių. Nuovargis ir nueiti kilometrai iš piligrimų neatėmė noro savo intencijas ir maldas užnešti į Šventų švenčiausią koplyčią lipant laiptais klupomis.
Vakariniame dienos aptarime visi džiaugėsi galimybe melstis katakombose ir kopti šventaisiais laiptas.
Laikas šventajame mieste bėga kitokiu ritmu, kitaip jis ten yra išgyvenamas. Pilni įspūdžių ir gražių patirčių vis dėlto turėjome padėkoti kun. Marco už priėmimą Romoje ir tęsti savo piligrimystę patraukdami į Lietuvą. Prieš akis laukė ilga kelionė, tačiau negalėjome nepasinaudoti galimybe aplankyti Asyžiaus šventojo. Malda prie šv. Pranciškaus kapo ir apsilankymas Porciunkulės bažnytėlėje mums dar kartą priminė paprastumo būtinybę tikėjime ir gyvenime. O kad mūsų piligrimystei netrūktų paprastumo – kelionės į namus pusiaukelėje poilsio ir maldos vietą pasirinkome po atviru dangumi. Svetingas buvo Austrijos žvaigždėtas dangus, nes leido pasitiesti čiužinius ir įsisukus į miegmaišius puikiai pailsėti prieš pradedant paskutiniąją kelionės dieną.
Ilga kelionė mikroautobusu, jokių bazilikų, jokių itališkų ledų, tačiau puiki nuotaika, nuostabūs prisiminimai, dalinimasis įspūdžiais, nuoširdi malda ir namų ilgesys neleido prailgti kelionei.
Sugrįžome ne tik apžiūrėję Romos miestą, bet prisilietę prie mūsų Bažnyčios ištakų. Ši piligrimystė sustiprino tikėjimą ir suteikė vilties, kad visi šie šaunūs Panevėžio vyskupijos ministrantai parveža žinią likusiems savo parapijų patarnautojams.
Man pačiam tai buvo nuostabus laikas, kuomet pamačiau, kad Dievas nuolat renkasi paprastus jaunus žmones ir juose nuveikia didelius darbus.
Apsistojome San Romano Martire parapijos namuose, kur labai nuoširdžiai ir rūpestingai buvome priimti kunigo Marco. Taigi keturių dienų viešnagė šventajame mieste prasidėjo susitikimo atidarymu šv. Petro bazilikos aikštėje. Pamenu kai palydėdamas panevėžietį Tadą nešti Lietuvos vėliavos pajuokavau, kad perduotų linkėjimus popiežiui nuo lietuvių delegacijos. Taigi ministrantų gausa, dainos ir giesmės, pakili nuotaika, vasariškai karšta saulė ir šalių pristatymai neleido nuobodžiauti laukiant popiežiaus pasirodymo aikštėje.
Visi su nekantrumu laukėme šventojo tėvo pasirodymo kai staiga visos minios žvilgsnis nukrypo į vieną pusę – ten pasirodė popiežius ir visi ėmė skanduoti jo vardą. Prisispaudęs prie atitvarų toje pačioje vietoje kaip ir prieš trejetą metų laukiau popiežiaus palaiminimo. Aną kartą pop. Benediktas XVI, o dabar jau pop. Pranciškus laimino ir žvelgė šiltu bei meilės kupinu žvilgsniu. Tokios akimirkos įsirėžia ilgam ir primena, kad pats Kristus į kiekvieną žvelgia mylinčiu ir laiminančiu žvilgsniu, todėl kiekvienam katalikui yra svarbu susitikti, pamatyti Kristaus vietininką žemėje – popiežių!
Aikštėje visi su šventuoju tėvu drauge meldėmės vakarinę maldą, kurios metu popiežius komentavo pranašo Izaijo knygos ištrauką, iš kurios buvo paimtas susitikimo pavadinimas – „Štai aš, siųsk mane!“.Popiežius pabrėžė, jog Dievo ir žmogaus susitikime visuomet pirmą žingsnį žengia Dievas, o žmogus į tai atsako darydamas savuosius žingsnius, todėl pop. Pranciškus dėkojo ministrantams, kad jie išgirdo Dievo kvietimą ir į jį atsiliepė. Dar daugiau, jis drąsino sakydamas, kad kiekvieno ministranto pašaukimas turi ir misionierišką charakterį. Popiežius kvietė nepamiršti misionieriškumo ir savo tikėjimą ne tiek žodžiais, kiek krikščionišku elgesiu šeimoje, mokykloje, draugų rate ar nepažįstamų žmonių apsuptyje liudyti, nes pavyzdžiai uždega ir patraukia. Jis taip pat priminė, kad būtent šv. Petro ir šv. Pauliaus ne tiek mokymas ir skelbimas, bet ypatingai tikėjimo pavyzdys daug žmonių patraukė Romos mieste, kur jie praliejo kraują dėl Kristaus.
Po pakylėto atidarymo šv. Petro aikštėje, sugrįžę į savo parapiją šventėm Eucharistiją dėkodami Dievui už saugią kelionę ir susitikimą su pop. Pranciškumi. Šv. Mišių šventimas tapo kiekvienos mūsų dienos centru ir atgaiva, o dienos aptarimas prieš miegą – svarbiausių dalykų įvardinimu ir vienas kito praturtinimu.
Pirmosios dienos labiausiai įsimintinu įvykiu visi sutartinai įvardino bendrą maldą su popiežiumi. Taip pat visi džiaugiamės už mūsų Tadą, kuriam buvo suteikta ne tik garbė nešti Lietuvos vėliavą, bet didžiausia staigmena tapo galimybė spausti pop. Pranciškui ranką ir pasakyti keletą sakinių bei perduoti sveikinimus nuo Lietuvos delegacijos (aš pats to linkėjau visiškai nesitikėdamas, kad ši galimybė iš tiesų pasitaikysJ).
Antrąją dieną turėjome galimybę apsilankyti Vatikano radijuje, susipažinti su transliacijų lietuvių kalba istorija, o du atstovai buvo pakviesti ir pasidalinti įspūdžiais įrašų studijoje rengiant naujausią laidą.
Kiek vėliau visa lietuvių grupė su kun. M. Bernotavičiumi priešaky patraukėme į antikinės Romos senamiestį. Daug įspūdžių, didingų pastatų, kepinanti saulė, nueiti kilometrai ir trumpi stabtelėjimai maldai bažnyčiose buvo tikros atgaivos momentai.
Kitą piligrimystės Romoje dieną pradėjome ankstų rytą švęsdami Eucharistiją šv. Petro bazilikos Vilniaus Aušros Vartų Gailestingumo Motinos lietuvių koplyčioje. Daugeliui tai buvo didžiulė staigmena ir pasididžiavimas, kad Katalikų Bažnyčios širdyje – šv. Petro bazilikoje esama ir lietuvių koplyčios, kurioje apstu lietuvybės ženklų. Ir man pačiam tai buvo didis troškimas – aukoti šv. Mišias lietuvių koplyčioje, kurioje pirmą sykį lankiausi 2012 m. pavasary, dar būdamas seminaristu.
Kadangi visi ministrantai šv. Petro bazilikoje buvo pirmą kartą, todėl šios šventovės ir kupolo lankymas padarė neišdildomą įspūdį. Grožis, dydis, erdvės, didingumas, šedevrų gausa ir harmonija – tai nepalieka abejingų ne tik architektūrai, bet ypatingai tikėjimui, kurio įkvėpti ir šv. Petro kankinystės uždegti žmonės sukūrė tokį kūrinį. Kaip daugelis sakė: šv. Petro bazilika – tai turbūt tobula bažnyčia.
Po pietų laiką skyrėme kitos didingos bazilikos lankymui ir maldai prie kito Bažnyčios šulo kapo. Šv. Pauliaus bazilika – tai kita įspūdinga šventovė, kurioje lankėmės ir meldėmės.
Galiausiai tos dienos kelionę užbaigėme mažytėje bažnytėlėje, kuri nei grožiu, nei didybe neprilygo minėtoms bazilikoms, tačiau visi su dideliu noru ten praleidome valandėlę adoruodami Kristų Švč. Sakramente.
Paskutiniąją dieną pradėjome neplanuotu vizitu kunigų kongregacijoje (valstybiniame valdyme tai atitiktų ministeriją). Ten dirbantis kunigas pristatė kongregacijos veiklą, dvasininkijos situaciją Visuotinėje Bažnyčioje bei kalbėjo apie naujus pašaukimus, nes tai yra taip pat jų sritis. Gal kiek nustebino, kad bendras kunigų skaičius pasaulyje palengva auga, tačiau Europoje ir kitose Vakarų kultūros šalyse kunigų sparčiai mažėja.
Iš Vatikano institucijų pastato nuvykome ten, kur brendo pirmųjų amžių gyvoji Bažnyčia – tai į šv. Sebastijono katakombas.
Iš pradžių pasijautė didžiulis ir paradoksalus skirtumas! Šiandien Katalikų Bažnyčia yra didelė, puikiai organizuota ir funkciškai sutvarkyta, o IV amžių menančios katakombos ir šiandien pulsuoja gyvu tikėjimu, kad kiekvienas krikščionis yra pašauktas į amžiną gyvenimą. Katakombos – tai krikščionių laidojimo vieta (tai nėra krikščionių kankinimo vieta), kur tikintieji rinkosi melstis, nes suprato, jog negali specialiai iššaukti pagonių persekiojimų ir kitokių pasipiktinimų, todėl katakombos tapo tarsi „saugia“ maldos vieta. Maldų prie krikščionio kapo tradicijos Romoje yra kildinamos nuo šv. apašt. Petro ir Pauliaus palaidojimo vietų. Apaštalas Petras buvo palaidotas viename iš Romos miesto nekropolių, o šv. Paulius taip pat buvo palaidotas kitame bendrame pagonių nekropolyje už miesto. Krikščionys ten rinkdavosi melstis ir pagonis tai piktino, nes tai buvo pagonių kapinės.
Šiandien Visuotinė Bažnyčia šiuodu apaštalus mini birželio 29 d., bet tai nėra nei vieno iš jų nukankinimo data. Kyla klausimas: iš kur ši data? Romos krikščionys supratę, jog reikia vengti bereikalingo pagonių “erzinimo” jie pasiryžo apaštalų Petro ir Pauliaus palaikus perkelti į krikščionių kapines. Taip apašt. Petro ir Pauliaus palaikai buvo perkelti iš pagoniškų nekropolių į krikščioniškas kapines – dabartines šv. Sebastijono katakombas. Šis perkėlimas ir pirmosios šv. Mišios prie šv. apašt. Petro ir Pauliaus palaikų krikščionių kapinėse įvyko birželio 29 d. Be abejo, kai 313 m. imperatorius Konstantinas krikščionims leido laisvai išpažinti tikėjimą į Kristų, šv. apašt. Petro ir Pauliaus relikvijos buvo sugrąžintos į tikrąsias vietas ir ten ant jų kapų buvo pastatytos bazilikos.
Verta sugrįžti iš istorinio diskurso ir prisiminti šv. Sebastijono tikėjimą. Tai buvo imperatoriaus karys, kuris įtikėjo Kristų. Gal tai būtų niekam nekėlę problemų, jeigu jis būtų tai palikęs savo asmeniniam gyvenimui (to yra siekiama ir šiandien). Tačiau šv. Sebastijonas ne tik pats ėmė gyventi krikščioniškai, bet apie tai ėmė kalbėti ir kitiems. Kas labiausiai piktino valdžią, kuri persekiojo krikščionis – tai, jog jie tikėjimo nepaliko savo asmeniname gyvenime, bet ėmė keisti nusistovėjusią to meto visuomeninę tvarką. Krikščionys nesitaikė su vergyste, su daugpatyste, su išnaudojimu, su nelygybe, su nesąžiningumu, su nuodėmės nematymu ten, kur ji yra.
Šv. Sebastijonas apie tai ėmė kalbėti imperatoriaus dvare, todėl jis buvo priverstas rinktis tarp Kristaus ir tarp imperatoriaus… Šv. Sebastijonas nedvejodamas pasirinko Kristų. Ministrantams kėlė susižavėjimą ir užsidegimą šio kankinio tikėjimo istorija.
Prieš sugrįždami į Romos centrą aplankėme lietuvių šv. Kazimiero kolegiją, kurioje gyvena studentai iš Lietuvos, o paskui patraukėm Laterano bazilikos link. Tai dar viena įspūdinga bazilika, kuri yra svarbi visai Bažnyčiai. „SACROSANCTA LATERANENSIS ECCLESIA OMNIUM URBIS ET ORBIS ECCLESIARUM MATER ET CAPUT” – tai yra „švenčiausia Laterano bažnyčia, visų miesto (t.y. Romos) ir pasaulio bažnyčių motina ir galva”. Oficialus pavadinimas lot. Archibasilica Sanctissimi Salvatoris – Švenčiausiojo Išganytojo arkibazilika. Tai yra aukščiausio rango Romos katalikų bažnyčia, visų Romos ir pasaulio bažnyčių motina, kurioje stovi popiežiaus sostas.
Priešais baziliką yra Šventieji laiptai, kuriais kaip manoma Jėzus lipo pas Poncijų Pilotą savo teismo dieną. Šie laiptai iš Jeruzalės į Romą buvo atgabenti imperatoriaus Konstantino motinos šv. Elenos rūpesčiu. Šiais laiptais į viršų kopiama tik klupomis, kur viršuje galima pasimelsti Šventų Švenčiausiojekoplyčioje. Viduramžiais joje melsdavosi tik popiežius.
Prie šventųjų laiptų atėjome jau po turo Romos gatvėmis, kur aplankėm koliziejų, panteoną, Navonos aikštę, Tautos altorių. Nuovargis ir nueiti kilometrai iš piligrimų neatėmė noro savo intencijas ir maldas užnešti į Šventų švenčiausią koplyčią lipant laiptais klupomis.
Vakariniame dienos aptarime visi džiaugėsi galimybe melstis katakombose ir kopti šventaisiais laiptas.
Laikas šventajame mieste bėga kitokiu ritmu, kitaip jis ten yra išgyvenamas. Pilni įspūdžių ir gražių patirčių vis dėlto turėjome padėkoti kun. Marco už priėmimą Romoje ir tęsti savo piligrimystę patraukdami į Lietuvą. Prieš akis laukė ilga kelionė, tačiau negalėjome nepasinaudoti galimybe aplankyti Asyžiaus šventojo. Malda prie šv. Pranciškaus kapo ir apsilankymas Porciunkulės bažnytėlėje mums dar kartą priminė paprastumo būtinybę tikėjime ir gyvenime. O kad mūsų piligrimystei netrūktų paprastumo – kelionės į namus pusiaukelėje poilsio ir maldos vietą pasirinkome po atviru dangumi. Svetingas buvo Austrijos žvaigždėtas dangus, nes leido pasitiesti čiužinius ir įsisukus į miegmaišius puikiai pailsėti prieš pradedant paskutiniąją kelionės dieną.
Ilga kelionė mikroautobusu, jokių bazilikų, jokių itališkų ledų, tačiau puiki nuotaika, nuostabūs prisiminimai, dalinimasis įspūdžiais, nuoširdi malda ir namų ilgesys neleido prailgti kelionei.
Sugrįžome ne tik apžiūrėję Romos miestą, bet prisilietę prie mūsų Bažnyčios ištakų. Ši piligrimystė sustiprino tikėjimą ir suteikė vilties, kad visi šie šaunūs Panevėžio vyskupijos ministrantai parveža žinią likusiems savo parapijų patarnautojams.
Man pačiam tai buvo nuostabus laikas, kuomet pamačiau, kad Dievas nuolat renkasi paprastus jaunus žmones ir juose nuveikia didelius darbus.
Turiu vilties, kad ši kelionė į Romą taps puikia pradžia visų ministrantų bendravimui Panevėžio vyskupijos mastu, kas gali prisidėti ir prie pašaukimų ugdymo.
Turiu vilties, kad ši kelionė į Romą taps puikia pradžia visų ministrantų bendravimui Panevėžio vyskupijos mastu, kas gali prisidėti ir prie pašaukimų ugdymo.
