Atrastas pasitikėjimo metas

Prieš išvykstant į Taizé susitikimą Prahoje, buvau beveik įsitikinus, kad man visa tai nepatiks!

Prieš išvykstant iš gimtojo Panevėžio į Taizé susitikimą Prahoje, buvau beveik įsitikinus, kad man visa tai nepatiks, nes piligrimystė man kėlė per daug klausimų, į kuriuos atsakymų iki kelionės pradžios taip ir negavau. Iš draugų girdėjau skirtingas nuomones. Vieni sakė, kad jiems labai patiko ir jie jau nekantraudami laukia kitos Taizé kelionės, kiti sakė, kad ši kelionė labai vargina ir jokios naudos iš jos nėra. Kadangi esu iš tų, kurie labai nepasitiki kitais žmonėmis, tai nusprendžiau pati paragauti piligrimystės skonio. Ir žinot ką, likau nepaprastai nustebinta!
Prieš važiuojant į susitikimą Prahoje, aš vis tiek iki galo negalėjau suprasti, kodėl Taizé yra vadinama pasitikėjimo piligrimyste, nors draugai man bandė tai išaiškinti daug kartų. Bet vos tik ten atvykusi ir pabuvusi pusdienį, iškart supratau.
Na, o dabar apie patį Taizé susitikimą. Mane TIKRAI labai sužavėjo vakarinės pamaldos. Nuostabiausia jų dalis – tyla. Dar vienas iš neapsakomų dalykų – giesmės. Turbūt nieko nėra gražiau, kai keli šimtai įvairiataučių vienoje didelėje erdvėje gieda giesmes įvairiomis kalbomis. Tada tik ir norisi užmerkti akis ir viso to klausytis valandų valandas. Kas mane labiausiai nustebino? Ogi tautų vakaras Naujųjų metų naktį! Viskas vyko kitaip, nei aš įsivaizdavau, bet man tai nepaprastai patiko.
Turiu pripažinti, kad mano pirmasis Taizé susitikimas paliko didelį įspūdį. Jau pradedu skaičiuoti dienas ir su didžiausiu nekantrumu laukiu kito. Ar aš ko nors išmokau iš pirmosios Taizé? Galiu drąsiai teigti, kad TAIP! Pirmiausia, tai dar labiau pažinau save. Supratau, kad turiu tam tikrų būdo savybių, kurių net nemaniau turinti. Antra, gavau puikią galimybę pažinti draugus ir tuo labai džiaugiuosi. Trečia, supratau, kad Taizé susitikimas – tai ne šiaip linksmas laiko praleidimo būdas ar Naujųjų metų atšventimas kitoje šalyje, bet tai savęs ir kito pažinimo metas – pasitikėjimo metas.

Štai aš siųsk mane!

Apsistojome San Romano Martire parapijos namuose, kur labai nuoširdžiai ir rūpestingai buvome priimti kunigo Marco. Taigi keturių dienų viešnagė šventajame mieste prasidėjo susitikimo atidarymu šv. Petro bazilikos aikštėje. Pamenu kai palydėdamas panevėžietį Tadą nešti Lietuvos vėliavos pajuokavau, kad perduotų linkėjimus popiežiui nuo lietuvių delegacijos. Taigi ministrantų gausa, dainos ir giesmės, pakili nuotaika, vasariškai karšta saulė ir šalių pristatymai neleido nuobodžiauti laukiant popiežiaus pasirodymo aikštėje.

Visi su nekantrumu laukėme šventojo tėvo pasirodymo kai staiga visos minios žvilgsnis nukrypo į vieną pusę – ten pasirodė popiežius ir visi ėmė skanduoti jo vardą. Prisispaudęs prie atitvarų toje pačioje vietoje kaip ir prieš trejetą metų laukiau popiežiaus palaiminimo. Aną kartą pop. Benediktas XVI, o dabar jau pop. Pranciškus laimino ir žvelgė šiltu bei meilės kupinu žvilgsniu. Tokios akimirkos įsirėžia ilgam ir primena, kad pats Kristus į kiekvieną žvelgia mylinčiu ir laiminančiu žvilgsniu, todėl kiekvienam katalikui yra svarbu susitikti, pamatyti Kristaus vietininką žemėje – popiežių!

Aikštėje visi su šventuoju tėvu drauge meldėmės vakarinę maldą, kurios metu popiežius komentavo pranašo Izaijo knygos ištrauką, iš kurios buvo paimtas susitikimo pavadinimas – „Štai aš, siųsk mane!“.Popiežius pabrėžė, jog Dievo ir žmogaus susitikime visuomet pirmą žingsnį žengia Dievas, o žmogus į tai atsako darydamas savuosius žingsnius, todėl pop. Pranciškus dėkojo ministrantams, kad jie išgirdo Dievo kvietimą ir į jį atsiliepė. Dar daugiau, jis drąsino sakydamas, kad kiekvieno ministranto pašaukimas turi ir misionierišką charakterį. Popiežius kvietė nepamiršti misionieriškumo ir savo tikėjimą ne tiek žodžiais, kiek krikščionišku elgesiu šeimoje, mokykloje, draugų rate ar nepažįstamų žmonių apsuptyje liudyti, nes pavyzdžiai uždega ir patraukia. Jis taip pat priminė, kad būtent šv. Petro ir šv. Pauliaus ne tiek mokymas ir skelbimas, bet ypatingai tikėjimo pavyzdys daug žmonių patraukė Romos mieste, kur jie praliejo kraują dėl Kristaus.

Po pakylėto atidarymo šv. Petro aikštėje, sugrįžę į savo parapiją šventėm Eucharistiją dėkodami Dievui už saugią kelionę ir susitikimą su pop. Pranciškumi. Šv. Mišių šventimas tapo kiekvienos mūsų dienos centru ir atgaiva, o dienos aptarimas prieš miegą – svarbiausių dalykų įvardinimu ir vienas kito praturtinimu.

Pirmosios dienos labiausiai įsimintinu įvykiu visi sutartinai įvardino bendrą maldą su popiežiumi. Taip pat visi džiaugiamės už mūsų Tadą, kuriam buvo suteikta ne tik garbė nešti Lietuvos vėliavą, bet didžiausia staigmena tapo galimybė spausti pop. Pranciškui ranką ir pasakyti keletą sakinių bei perduoti sveikinimus nuo Lietuvos delegacijos (aš pats to linkėjau visiškai nesitikėdamas, kad ši galimybė iš tiesų pasitaikysJ).

Antrąją dieną turėjome galimybę apsilankyti Vatikano radijuje, susipažinti su transliacijų lietuvių kalba istorija, o du atstovai buvo pakviesti ir pasidalinti įspūdžiais įrašų studijoje rengiant naujausią laidą.

Kiek vėliau visa lietuvių grupė su kun. M. Bernotavičiumi priešaky patraukėme į antikinės Romos senamiestį. Daug įspūdžių, didingų pastatų, kepinanti saulė, nueiti kilometrai ir trumpi stabtelėjimai maldai bažnyčiose buvo tikros atgaivos momentai.

Kitą piligrimystės Romoje dieną pradėjome ankstų rytą švęsdami Eucharistiją šv. Petro bazilikos Vilniaus Aušros Vartų Gailestingumo Motinos lietuvių koplyčioje. Daugeliui tai buvo didžiulė staigmena ir pasididžiavimas, kad Katalikų Bažnyčios širdyje – šv. Petro bazilikoje esama ir lietuvių koplyčios, kurioje apstu lietuvybės ženklų. Ir man pačiam tai buvo didis troškimas – aukoti šv. Mišias lietuvių koplyčioje, kurioje pirmą sykį lankiausi 2012 m. pavasary, dar būdamas seminaristu.

Kadangi visi ministrantai šv. Petro bazilikoje buvo pirmą kartą, todėl šios šventovės ir  kupolo lankymas padarė neišdildomą įspūdį. Grožis, dydis, erdvės, didingumas, šedevrų gausa ir harmonija – tai nepalieka abejingų ne tik architektūrai, bet ypatingai tikėjimui, kurio įkvėpti ir šv. Petro kankinystės uždegti žmonės sukūrė tokį kūrinį. Kaip daugelis sakė: šv. Petro bazilika – tai turbūt tobula bažnyčia.

Po pietų laiką skyrėme kitos didingos bazilikos lankymui ir maldai prie kito Bažnyčios šulo kapo. Šv. Pauliaus bazilika – tai kita įspūdinga šventovė, kurioje lankėmės ir meldėmės.

Galiausiai tos dienos kelionę užbaigėme mažytėje bažnytėlėje, kuri nei grožiu, nei didybe neprilygo minėtoms bazilikoms, tačiau visi su dideliu noru ten praleidome valandėlę adoruodami Kristų Švč. Sakramente.

Paskutiniąją dieną pradėjome neplanuotu vizitu kunigų kongregacijoje (valstybiniame valdyme tai atitiktų ministeriją). Ten dirbantis kunigas pristatė kongregacijos veiklą, dvasininkijos situaciją Visuotinėje Bažnyčioje bei kalbėjo apie naujus pašaukimus, nes tai yra taip pat jų sritis. Gal kiek nustebino, kad bendras kunigų skaičius pasaulyje palengva auga, tačiau Europoje ir kitose Vakarų kultūros šalyse kunigų sparčiai mažėja.

Iš Vatikano institucijų pastato nuvykome ten, kur brendo pirmųjų amžių gyvoji Bažnyčia – tai į šv. Sebastijono katakombas.

Iš pradžių pasijautė didžiulis ir paradoksalus skirtumas! Šiandien Katalikų Bažnyčia yra didelė, puikiai organizuota ir funkciškai sutvarkyta, o IV amžių menančios katakombos ir šiandien pulsuoja gyvu tikėjimu, kad kiekvienas krikščionis yra pašauktas į amžiną gyvenimą. Katakombos – tai krikščionių laidojimo vieta (tai nėra krikščionių kankinimo vieta), kur tikintieji rinkosi melstis, nes suprato, jog negali specialiai iššaukti pagonių persekiojimų ir kitokių pasipiktinimų, todėl katakombos tapo tarsi „saugia“ maldos vieta. Maldų prie krikščionio kapo tradicijos Romoje yra kildinamos nuo šv. apašt. Petro ir Pauliaus palaidojimo vietų. Apaštalas Petras buvo palaidotas viename iš Romos miesto nekropolių, o šv. Paulius taip pat buvo palaidotas kitame bendrame pagonių nekropolyje už miesto. Krikščionys ten rinkdavosi melstis ir pagonis tai piktino, nes tai buvo pagonių kapinės.

Šiandien Visuotinė Bažnyčia šiuodu apaštalus mini birželio 29 d., bet tai nėra nei vieno iš jų nukankinimo data. Kyla klausimas: iš kur ši data? Romos krikščionys supratę, jog reikia vengti bereikalingo pagonių “erzinimo” jie pasiryžo apaštalų Petro ir Pauliaus palaikus perkelti į krikščionių kapines. Taip apašt. Petro ir Pauliaus palaikai buvo perkelti iš pagoniškų nekropolių į krikščioniškas kapines – dabartines šv. Sebastijono katakombas. Šis perkėlimas ir pirmosios šv. Mišios prie šv. apašt. Petro ir Pauliaus palaikų krikščionių kapinėse įvyko birželio 29 d. Be abejo, kai 313 m. imperatorius Konstantinas krikščionims leido laisvai išpažinti tikėjimą į Kristų, šv. apašt. Petro ir Pauliaus relikvijos buvo sugrąžintos į tikrąsias vietas ir ten ant jų kapų buvo pastatytos bazilikos.

Verta sugrįžti iš istorinio diskurso ir prisiminti šv. Sebastijono tikėjimą. Tai buvo imperatoriaus karys, kuris įtikėjo Kristų. Gal tai būtų niekam nekėlę problemų, jeigu jis būtų tai palikęs savo asmeniniam gyvenimui (to yra siekiama ir šiandien). Tačiau šv. Sebastijonas ne tik pats ėmė gyventi krikščioniškai, bet apie tai ėmė kalbėti ir kitiems. Kas labiausiai piktino valdžią, kuri persekiojo krikščionis – tai, jog jie tikėjimo nepaliko savo asmeniname gyvenime, bet ėmė keisti nusistovėjusią to meto visuomeninę tvarką. Krikščionys nesitaikė su vergyste, su daugpatyste, su išnaudojimu, su nelygybe, su nesąžiningumu, su nuodėmės nematymu ten, kur ji yra.

Šv. Sebastijonas apie tai ėmė kalbėti imperatoriaus dvare, todėl jis buvo priverstas rinktis tarp Kristaus ir tarp imperatoriaus… Šv. Sebastijonas nedvejodamas pasirinko Kristų. Ministrantams kėlė susižavėjimą ir užsidegimą šio kankinio tikėjimo istorija.

Prieš sugrįždami į Romos centrą aplankėme lietuvių šv. Kazimiero kolegiją, kurioje gyvena studentai iš Lietuvos, o paskui patraukėm Laterano bazilikos link. Tai dar viena įspūdinga bazilika, kuri yra svarbi visai Bažnyčiai. „SACROSANCTA LATERANENSIS ECCLESIA OMNIUM URBIS ET ORBIS ECCLESIARUM MATER ET CAPUT” – tai yra „švenčiausia Laterano bažnyčia, visų miesto (t.y. Romos) ir pasaulio bažnyčių motina ir galva”. Oficialus pavadinimas lot. Archibasilica Sanctissimi Salvatoris – Švenčiausiojo Išganytojo arkibazilika. Tai yra aukščiausio rango Romos katalikų bažnyčia, visų Romos ir pasaulio bažnyčių motina, kurioje stovi popiežiaus sostas.

Priešais baziliką yra Šventieji laiptai, kuriais kaip manoma Jėzus lipo pas Poncijų Pilotą savo teismo dieną. Šie laiptai iš Jeruzalės į Romą buvo atgabenti imperatoriaus Konstantino motinos šv. Elenos rūpesčiu. Šiais laiptais į viršų kopiama tik klupomis, kur viršuje galima pasimelsti Šventų Švenčiausiojekoplyčioje. Viduramžiais joje melsdavosi tik popiežius.

Prie šventųjų laiptų atėjome jau po turo Romos gatvėmis, kur aplankėm koliziejų, panteoną, Navonos aikštę, Tautos altorių. Nuovargis ir nueiti kilometrai iš piligrimų neatėmė noro savo intencijas ir maldas užnešti į Šventų švenčiausią koplyčią lipant laiptais klupomis.

Vakariniame dienos aptarime visi džiaugėsi galimybe melstis katakombose ir kopti šventaisiais laiptas.

Laikas šventajame mieste bėga kitokiu ritmu, kitaip jis ten yra išgyvenamas. Pilni įspūdžių ir gražių patirčių vis dėlto turėjome padėkoti kun. Marco už priėmimą Romoje ir tęsti savo piligrimystę patraukdami į Lietuvą. Prieš akis laukė ilga kelionė, tačiau negalėjome nepasinaudoti galimybe aplankyti Asyžiaus šventojo. Malda prie šv. Pranciškaus kapo ir apsilankymas Porciunkulės bažnytėlėje mums dar kartą priminė paprastumo būtinybę tikėjime ir gyvenime. O kad mūsų piligrimystei netrūktų paprastumo – kelionės į namus pusiaukelėje poilsio ir maldos vietą pasirinkome po atviru dangumi. Svetingas buvo Austrijos žvaigždėtas dangus, nes leido pasitiesti čiužinius ir įsisukus į miegmaišius puikiai pailsėti prieš pradedant paskutiniąją kelionės dieną.

Ilga kelionė mikroautobusu, jokių bazilikų, jokių itališkų ledų, tačiau puiki nuotaika, nuostabūs prisiminimai, dalinimasis įspūdžiais, nuoširdi malda ir namų ilgesys neleido prailgti kelionei.

Sugrįžome ne tik apžiūrėję Romos miestą, bet prisilietę prie mūsų Bažnyčios ištakų. Ši piligrimystė sustiprino tikėjimą ir suteikė vilties, kad visi šie šaunūs Panevėžio vyskupijos ministrantai parveža žinią likusiems savo parapijų patarnautojams.

Man pačiam tai buvo nuostabus laikas, kuomet pamačiau, kad Dievas nuolat renkasi paprastus jaunus žmones ir juose nuveikia didelius darbus.

Apsistojome San Romano Martire parapijos namuose, kur labai nuoširdžiai ir rūpestingai buvome priimti kunigo Marco. Taigi keturių dienų viešnagė šventajame mieste prasidėjo susitikimo atidarymu šv. Petro bazilikos aikštėje. Pamenu kai palydėdamas panevėžietį Tadą nešti Lietuvos vėliavos pajuokavau, kad perduotų linkėjimus popiežiui nuo lietuvių delegacijos. Taigi ministrantų gausa, dainos ir giesmės, pakili nuotaika, vasariškai karšta saulė ir šalių pristatymai neleido nuobodžiauti laukiant popiežiaus pasirodymo aikštėje.

Visi su nekantrumu laukėme šventojo tėvo pasirodymo kai staiga visos minios žvilgsnis nukrypo į vieną pusę – ten pasirodė popiežius ir visi ėmė skanduoti jo vardą. Prisispaudęs prie atitvarų toje pačioje vietoje kaip ir prieš trejetą metų laukiau popiežiaus palaiminimo. Aną kartą pop. Benediktas XVI, o dabar jau pop. Pranciškus laimino ir žvelgė šiltu bei meilės kupinu žvilgsniu. Tokios akimirkos įsirėžia ilgam ir primena, kad pats Kristus į kiekvieną žvelgia mylinčiu ir laiminančiu žvilgsniu, todėl kiekvienam katalikui yra svarbu susitikti, pamatyti Kristaus vietininką žemėje – popiežių!

Aikštėje visi su šventuoju tėvu drauge meldėmės vakarinę maldą, kurios metu popiežius komentavo pranašo Izaijo knygos ištrauką, iš kurios buvo paimtas susitikimo pavadinimas – „Štai aš, siųsk mane!“.Popiežius pabrėžė, jog Dievo ir žmogaus susitikime visuomet pirmą žingsnį žengia Dievas, o žmogus į tai atsako darydamas savuosius žingsnius, todėl pop. Pranciškus dėkojo ministrantams, kad jie išgirdo Dievo kvietimą ir į jį atsiliepė. Dar daugiau, jis drąsino sakydamas, kad kiekvieno ministranto pašaukimas turi ir misionierišką charakterį. Popiežius kvietė nepamiršti misionieriškumo ir savo tikėjimą ne tiek žodžiais, kiek krikščionišku elgesiu šeimoje, mokykloje, draugų rate ar nepažįstamų žmonių apsuptyje liudyti, nes pavyzdžiai uždega ir patraukia. Jis taip pat priminė, kad būtent šv. Petro ir šv. Pauliaus ne tiek mokymas ir skelbimas, bet ypatingai tikėjimo pavyzdys daug žmonių patraukė Romos mieste, kur jie praliejo kraują dėl Kristaus.

Po pakylėto atidarymo šv. Petro aikštėje, sugrįžę į savo parapiją šventėm Eucharistiją dėkodami Dievui už saugią kelionę ir susitikimą su pop. Pranciškumi. Šv. Mišių šventimas tapo kiekvienos mūsų dienos centru ir atgaiva, o dienos aptarimas prieš miegą – svarbiausių dalykų įvardinimu ir vienas kito praturtinimu.

Pirmosios dienos labiausiai įsimintinu įvykiu visi sutartinai įvardino bendrą maldą su popiežiumi. Taip pat visi džiaugiamės už mūsų Tadą, kuriam buvo suteikta ne tik garbė nešti Lietuvos vėliavą, bet didžiausia staigmena tapo galimybė spausti pop. Pranciškui ranką ir pasakyti keletą sakinių bei perduoti sveikinimus nuo Lietuvos delegacijos (aš pats to linkėjau visiškai nesitikėdamas, kad ši galimybė iš tiesų pasitaikysJ).

Antrąją dieną turėjome galimybę apsilankyti Vatikano radijuje, susipažinti su transliacijų lietuvių kalba istorija, o du atstovai buvo pakviesti ir pasidalinti įspūdžiais įrašų studijoje rengiant naujausią laidą.

Kiek vėliau visa lietuvių grupė su kun. M. Bernotavičiumi priešaky patraukėme į antikinės Romos senamiestį. Daug įspūdžių, didingų pastatų, kepinanti saulė, nueiti kilometrai ir trumpi stabtelėjimai maldai bažnyčiose buvo tikros atgaivos momentai.

Kitą piligrimystės Romoje dieną pradėjome ankstų rytą švęsdami Eucharistiją šv. Petro bazilikos Vilniaus Aušros Vartų Gailestingumo Motinos lietuvių koplyčioje. Daugeliui tai buvo didžiulė staigmena ir pasididžiavimas, kad Katalikų Bažnyčios širdyje – šv. Petro bazilikoje esama ir lietuvių koplyčios, kurioje apstu lietuvybės ženklų. Ir man pačiam tai buvo didis troškimas – aukoti šv. Mišias lietuvių koplyčioje, kurioje pirmą sykį lankiausi 2012 m. pavasary, dar būdamas seminaristu.

Kadangi visi ministrantai šv. Petro bazilikoje buvo pirmą kartą, todėl šios šventovės ir  kupolo lankymas padarė neišdildomą įspūdį. Grožis, dydis, erdvės, didingumas, šedevrų gausa ir harmonija – tai nepalieka abejingų ne tik architektūrai, bet ypatingai tikėjimui, kurio įkvėpti ir šv. Petro kankinystės uždegti žmonės sukūrė tokį kūrinį. Kaip daugelis sakė: šv. Petro bazilika – tai turbūt tobula bažnyčia.

Po pietų laiką skyrėme kitos didingos bazilikos lankymui ir maldai prie kito Bažnyčios šulo kapo. Šv. Pauliaus bazilika – tai kita įspūdinga šventovė, kurioje lankėmės ir meldėmės.

Galiausiai tos dienos kelionę užbaigėme mažytėje bažnytėlėje, kuri nei grožiu, nei didybe neprilygo minėtoms bazilikoms, tačiau visi su dideliu noru ten praleidome valandėlę adoruodami Kristų Švč. Sakramente.

Paskutiniąją dieną pradėjome neplanuotu vizitu kunigų kongregacijoje (valstybiniame valdyme tai atitiktų ministeriją). Ten dirbantis kunigas pristatė kongregacijos veiklą, dvasininkijos situaciją Visuotinėje Bažnyčioje bei kalbėjo apie naujus pašaukimus, nes tai yra taip pat jų sritis. Gal kiek nustebino, kad bendras kunigų skaičius pasaulyje palengva auga, tačiau Europoje ir kitose Vakarų kultūros šalyse kunigų sparčiai mažėja.

Iš Vatikano institucijų pastato nuvykome ten, kur brendo pirmųjų amžių gyvoji Bažnyčia – tai į šv. Sebastijono katakombas.

Iš pradžių pasijautė didžiulis ir paradoksalus skirtumas! Šiandien Katalikų Bažnyčia yra didelė, puikiai organizuota ir funkciškai sutvarkyta, o IV amžių menančios katakombos ir šiandien pulsuoja gyvu tikėjimu, kad kiekvienas krikščionis yra pašauktas į amžiną gyvenimą. Katakombos – tai krikščionių laidojimo vieta (tai nėra krikščionių kankinimo vieta), kur tikintieji rinkosi melstis, nes suprato, jog negali specialiai iššaukti pagonių persekiojimų ir kitokių pasipiktinimų, todėl katakombos tapo tarsi „saugia“ maldos vieta. Maldų prie krikščionio kapo tradicijos Romoje yra kildinamos nuo šv. apašt. Petro ir Pauliaus palaidojimo vietų. Apaštalas Petras buvo palaidotas viename iš Romos miesto nekropolių, o šv. Paulius taip pat buvo palaidotas kitame bendrame pagonių nekropolyje už miesto. Krikščionys ten rinkdavosi melstis ir pagonis tai piktino, nes tai buvo pagonių kapinės.

Šiandien Visuotinė Bažnyčia šiuodu apaštalus mini birželio 29 d., bet tai nėra nei vieno iš jų nukankinimo data. Kyla klausimas: iš kur ši data? Romos krikščionys supratę, jog reikia vengti bereikalingo pagonių “erzinimo” jie pasiryžo apaštalų Petro ir Pauliaus palaikus perkelti į krikščionių kapines. Taip apašt. Petro ir Pauliaus palaikai buvo perkelti iš pagoniškų nekropolių į krikščioniškas kapines – dabartines šv. Sebastijono katakombas. Šis perkėlimas ir pirmosios šv. Mišios prie šv. apašt. Petro ir Pauliaus palaikų krikščionių kapinėse įvyko birželio 29 d. Be abejo, kai 313 m. imperatorius Konstantinas krikščionims leido laisvai išpažinti tikėjimą į Kristų, šv. apašt. Petro ir Pauliaus relikvijos buvo sugrąžintos į tikrąsias vietas ir ten ant jų kapų buvo pastatytos bazilikos.

Verta sugrįžti iš istorinio diskurso ir prisiminti šv. Sebastijono tikėjimą. Tai buvo imperatoriaus karys, kuris įtikėjo Kristų. Gal tai būtų niekam nekėlę problemų, jeigu jis būtų tai palikęs savo asmeniniam gyvenimui (to yra siekiama ir šiandien). Tačiau šv. Sebastijonas ne tik pats ėmė gyventi krikščioniškai, bet apie tai ėmė kalbėti ir kitiems. Kas labiausiai piktino valdžią, kuri persekiojo krikščionis – tai, jog jie tikėjimo nepaliko savo asmeniname gyvenime, bet ėmė keisti nusistovėjusią to meto visuomeninę tvarką. Krikščionys nesitaikė su vergyste, su daugpatyste, su išnaudojimu, su nelygybe, su nesąžiningumu, su nuodėmės nematymu ten, kur ji yra.

Šv. Sebastijonas apie tai ėmė kalbėti imperatoriaus dvare, todėl jis buvo priverstas rinktis tarp Kristaus ir tarp imperatoriaus… Šv. Sebastijonas nedvejodamas pasirinko Kristų. Ministrantams kėlė susižavėjimą ir užsidegimą šio kankinio tikėjimo istorija.

Prieš sugrįždami į Romos centrą aplankėme lietuvių šv. Kazimiero kolegiją, kurioje gyvena studentai iš Lietuvos, o paskui patraukėm Laterano bazilikos link. Tai dar viena įspūdinga bazilika, kuri yra svarbi visai Bažnyčiai. „SACROSANCTA LATERANENSIS ECCLESIA OMNIUM URBIS ET ORBIS ECCLESIARUM MATER ET CAPUT” – tai yra „švenčiausia Laterano bažnyčia, visų miesto (t.y. Romos) ir pasaulio bažnyčių motina ir galva”. Oficialus pavadinimas lot. Archibasilica Sanctissimi Salvatoris – Švenčiausiojo Išganytojo arkibazilika. Tai yra aukščiausio rango Romos katalikų bažnyčia, visų Romos ir pasaulio bažnyčių motina, kurioje stovi popiežiaus sostas.

Priešais baziliką yra Šventieji laiptai, kuriais kaip manoma Jėzus lipo pas Poncijų Pilotą savo teismo dieną. Šie laiptai iš Jeruzalės į Romą buvo atgabenti imperatoriaus Konstantino motinos šv. Elenos rūpesčiu. Šiais laiptais į viršų kopiama tik klupomis, kur viršuje galima pasimelsti Šventų Švenčiausiojekoplyčioje. Viduramžiais joje melsdavosi tik popiežius.

Prie šventųjų laiptų atėjome jau po turo Romos gatvėmis, kur aplankėm koliziejų, panteoną, Navonos aikštę, Tautos altorių. Nuovargis ir nueiti kilometrai iš piligrimų neatėmė noro savo intencijas ir maldas užnešti į Šventų švenčiausią koplyčią lipant laiptais klupomis.

Vakariniame dienos aptarime visi džiaugėsi galimybe melstis katakombose ir kopti šventaisiais laiptas.

Laikas šventajame mieste bėga kitokiu ritmu, kitaip jis ten yra išgyvenamas. Pilni įspūdžių ir gražių patirčių vis dėlto turėjome padėkoti kun. Marco už priėmimą Romoje ir tęsti savo piligrimystę patraukdami į Lietuvą. Prieš akis laukė ilga kelionė, tačiau negalėjome nepasinaudoti galimybe aplankyti Asyžiaus šventojo. Malda prie šv. Pranciškaus kapo ir apsilankymas Porciunkulės bažnytėlėje mums dar kartą priminė paprastumo būtinybę tikėjime ir gyvenime. O kad mūsų piligrimystei netrūktų paprastumo – kelionės į namus pusiaukelėje poilsio ir maldos vietą pasirinkome po atviru dangumi. Svetingas buvo Austrijos žvaigždėtas dangus, nes leido pasitiesti čiužinius ir įsisukus į miegmaišius puikiai pailsėti prieš pradedant paskutiniąją kelionės dieną.

Ilga kelionė mikroautobusu, jokių bazilikų, jokių itališkų ledų, tačiau puiki nuotaika, nuostabūs prisiminimai, dalinimasis įspūdžiais, nuoširdi malda ir namų ilgesys neleido prailgti kelionei.

Sugrįžome ne tik apžiūrėję Romos miestą, bet prisilietę prie mūsų Bažnyčios ištakų. Ši piligrimystė sustiprino tikėjimą ir suteikė vilties, kad visi šie šaunūs Panevėžio vyskupijos ministrantai parveža žinią likusiems savo parapijų patarnautojams.

Man pačiam tai buvo nuostabus laikas, kuomet pamačiau, kad Dievas nuolat renkasi paprastus jaunus žmones ir juose nuveikia didelius darbus.

Turiu vilties, kad ši kelionė į Romą taps puikia pradžia visų ministrantų bendravimui Panevėžio vyskupijos mastu, kas gali prisidėti ir prie pašaukimų ugdymo.  

Turiu vilties, kad ši kelionė į Romą taps puikia pradžia visų ministrantų bendravimui Panevėžio vyskupijos mastu, kas gali prisidėti ir prie pašaukimų ugdymo.  

19 internacionalinis RENOVABIS kongresas

Tris dienas ir keturis šimtus dalyvių vienijo klausimas – jaunų žmonių ateitis Rytų Europoje. Pastarąjį klausimą analizavo keliolika pranešėjų, kalbėjusių apie: „Vokietijos jaunimą, esantį tarp vilties ir pasišalinimo“, „Vokietijos jaunimo kasdienybę ir iššūkius“, „Jaunos Europos paieškas“, „Slovakijos jaunimo religingumą“, „Junginio – jaunimas, bažnyčia, aktyvu – realumą“.
Antroji diena skilo į aštuonias dalis, pakvietusias į skirtingus dialogus. Iš tiesų, kongreso dalyviai turėjo galimybę pasirinkti vieną iš aštuonių temų (pvz.: „Aktyvi pilietinė visuomenė: pagrindinis veiksnys – dalyvavimas“, „Bažnyčia ir tikėjimas: patrauklu jaunai kartai. Įmanoma?“). Dialogų grupės – tai naudingas sumanymas, padėjęs ne tik apžvelgti jaunimo sielovadai aktualias temas, bet ir išanalizuoti skirtingų šalių (ne)patirtį.
Iš tiesų, šio kongreso metu dalintasi skirtinga patirtimi. Todėl galėtume manyti, kad ir kongreso apibendrinimą sudaro keliolika itin skirtingų išvadų. Tačiau įdomu tai, kad išryškėjo šalis vienijanti problematika bei vizija.
Pirmiausia „atsitrenkta“ į pagrindinį klausimą – „jaunas žmogus Bažnyčioje – objektas ar subjektas?“ Siekiant atsakyti į pastarąjį klausimą siūlyta apgalvoti ar Bažnyčia tikrai kalbasi su jaunimu, ar tik mano su juo besikalbanti, t. y. ar girdima kai jaunimas prieštarauja, pritaria, pasisako.
Dauguma pripažino, kad Bažnyčia (t. y. jos nariai) užsiliko „mokytojo vaidmenyje“. Siūlyta ne mokyti, bet dalintis savo patirtimi. Neatiduoti tik atsakymų, bet leisti atsakymus surasti savarankiškai („Jaunimas apie savo tikėjimą nori kalbėtis, ne mokintis tikėti“. Pater dr. Tibor Reimer SDB, Bratislava).
Svarbus ir klausimas, suformuotas vienoje iš dialogo grupių – „Ar Bažnyčia užtektinai veikia siekdama jaunimą išlaikyti tėvynėje?“ Teigta, kad Bažnyčios ateitis priklauso nuo jaunimo religinio identiteto atpažinimo.
Greta kitų išvadų Kauno arkivyskupo metropolito Liongino Virbalo SJ išsakyta mintis, kuri skambėjo trečios dienos diskusijoje: „Neturime žiūrėti iš „vakar“ perspektyvos. Neturime žiūrėti į jaunimą, kaip objektą, kurį būtina nukreipti viena ar kita linkme. Reikia pripažinti, kad jaunimas jau yra ir yra „dabar“. Jie jau formuoja pasaulį, tad reikia būti ir kalbėti su jais, kartu kuriant Pasaulį ir Bažnyčią“. Iš tiesų kongreso metu išryškėjusią skirtingą šalių patirtį vienija pagrindinis domesys – jaunoji karta, sąlygojanti būtinybę darbuotis jau šiandien.
Galimybę dirbti jau „šiandien“ pristatė Krokuvos arkivyskupas kardinolas Stanisław Dziwisz, atvykęs pakviesti į Lenkijoje 2016 m. vyksiančias Pasaulio jaunimo dienas: „Mes norime su jaunimu dalintis mūsų tikėjimu ir vėliau leistis būti praturtintiems jaunos krikščionių iš viso pasaulio kartos tikėjimu ir entuziazmu“.

Jaunimo dienos

1984 m. daugiau kaip 300 000 jaunų žmonių iš viso pasaulio atsiliepė į Popiežiaus kvietimą atvykti kartu švęsti Išganymo metų Verbų sekmadienio Šv. Petro aikštėje, Romoje. Renginys sulaukė didžiulio pasisekimo. Popiežius kreipdamasis į jaunimą kalbėjo: „Koks nuostabus reginys matyti jus čia susirinkusius! Kas sakė, jog šiandieninis jaunimas praradęs vertybių jausmą? Nejaugi iš tiesų juo negalima pasikliauti?” Jonas Paulius II įteikė pasaulio jaunimui simbolį – didžiulį medinį, dabar žinomą kaip Pasaulio jaunimo dienų, kryžių bei nusprendė rengti tokius susitikimus ir ateityje.

Pasaulio jaunimo dienos nėra vien tik didelis tarptautinis susitikimas. Visų pirma tai didis dvasinis įvykis ir jis yra skirtas visam pasaulio jaunimui visuose Žemės pakraščiuose.

Pasaulio Jaunimo Dienos (PJD) – Romos katalikų bažnyčios renginys, vykstantis kas 3 metus kurioje nors pasaulio dalyje, trunkantis apie 2 savaites.

2008m. PJD vyko Sidnėjuje, kur atstovauti savo šalį ir Bažnyčią susirinko apie pusė milijono jaunų žmonių, iš kurių 130 buvo lietuviai. Katalikų Bažnyčia kitas Pasaulio jaunimo dienas surengs 2011 metais Ispanijos sostinėje Madride. (1984 Italija, 1987 Argentina, 1989 Ispanija, 1991 Lenkija, 1993 JAV, 1995 Filipinai, 1997 Prancūzija, 2000 Italija, 2002 Kanada, 2005 Vokietija, 2008 Australija).

Jaunimo dienos Lietuvoje

Jaunimo dienos ištakas galima būtų laikyti jaunimo susitikimą su popiežiumi, kuris buvo surengtas jo lankymosi Lietuvoje metu 1993 metais. Jonas Paulius II , Pasaulio jaunimo dienų iniciatorius, savo kalbą pradėjo sakiniu: „Kaip aš troškau šio susitikimo!“.

1997 metais įvyko pirmos Lietuvos Jaunimo dienos. Tai buvo piligriminė kelionė iš Vilniaus Aušros Vartų į Trakus. Šis jaunimo susitikimas buvo skirtas pasiruošti dalyvavimui Pasaulio Jaunimo Dienose Paryžiuje. Jubiliejiniais metais Lietuvos Jaunimo Dienos „Tarp Dangaus ir Žemės“ vyko Vilniuje. 2004 metais Šiaulių vasaros estradoje prasidėjo, o baigėsi Kryžių kalne Lietuvos Jaunimo Dienos „Negaliu tylėti“. 2007 metai Klaipėdoje „DRĄSOS! TAI AŠ”. 2010 metai Panevėžyje „Kelkis ir eik“. 2013 metai Kaune „Jus aš draugais vadinu“

Piligriminiai žygiai

Piligrimystė yra daugiau nei paprasta kelionė, tai religinio pasišventimo aktas. Mūsų pareiga Žemėje – pasiruošimas kelionei į Dangų. Tai primindama, piligrimystė nutiesia tiltus pas Dievą.

Piligrimų kelionės tikslas – šventa vieta ar šventas objektas. Tokiose vietose jaučiamas dieviškumas ir šventenybė. Krikščionybėje piligrimystės reiškinys atsiskleidžia ryškiausiai. Pirmieji krikščionių piligrimai buvo Trys karaliai, aplankę kūdikėlį Jėzų.

Didžiulės minios piligrimų keliauja į Romą ar į Mergelės Marijos apsireiškimų vietas Lurde (1858 m.), Fatimoje (1917 m.) Ten paliktos žmogaus kūno dalių kopijas iš medžio bei metalo (votai) simbolizuoja stebuklingą išgijimą ar išsigelbėjimą.

Piligrimystė turi ir simbolinę reikšmę. Tai kelionė ne tik į išoriškai apčiuopiamą vietą, bet taip pat kelionė į save savo vidaus erdves. Piligriminė kelionė išsilavinimo ir apsivalymo kelias, kurį perėjęs maldininkas persikelia iš žemiško pasaulio į šventenybės karalystę.

Panevėžyje ir Panevėžio apskrityje aktyviausiai žygius organizuoja „Centriukas“. 2001m. Vyko keliaujanti stovykla „Ginučiai“. Kiekvienais metais rugpjūčio 15 dieną žygiuojame 36 kilometrus į Krekenavą, kur dalyvaujame Žolinių atlaidose. 2005m. piligriminėje kelionėje „Jėzus – mūsų gyvenimo duona“ žygiavom 180 kilometrų iš Krikštėnų į Truskavą kartu su žymiu „Pain de Vie“ misionieriumi Pakaliu. Nuo 2006 m. iki 2008 m. vyko trys žygiai „Džiaugsmo karavanas“. Pirmasis Džiaugsmo karavanas“ išžygiavo iš Telšių į Žemaičių Kalvariją, antrasis iš Berčiūnų į Joniškėlį, na o trečiasis „Džiaugsmo karavanas“ dar tik pajudės…  2009 birželį. Kiekvienais metais „centriukas“ dalyvauja 80 kilometrų piligriminėje kelionėje į Šiluvą, šiame žygyje dalyvauja visa Lietuva: nuo vaiko iki močiutės, nuo biuro darbuotojo iki kareivio.

Krikščioniški koncertai

Šiuolaikinės krikščioniškos muzikos pradininkais Lietuvoje galima laikyti brolius pranciškonus ir naujas evangelines bažnyčias, kurie atsivėrus sienai prieš 20 m. pradėjo naudoti įvairius šiuolaikinės muzikos stilius sielovadoje. Šios muzikos puoselėjimo tradicijas tęsia “Sielos” festivalių organizatoriai. 2002 m. vyko pirmas toks festivalis Plungėje – iš ten kasmet keliavo į vis kitą miestą – į Vilnių, Šiaulius, Klaipėdą, Marijampolę, Kauną…

VII – asis festivalis „Sielos 2008” vyko Panevėžyje 2008. Šiame festivalyje dalyvavo grupės ir atlikėjai iš įvairių Lietuvos vietovių – Gyvai, Quest Rising, Ashtrey, Kančia, Unsystemical, Spirit, Ichthus, Lifetime, Massive, Kelionė, Stay Alive, Aukštyn bures, Juoda Balta, Amžinybė, FlyLight, Tèšla, Ada ir Co ir kt. Gintautas Tautkus, Angelė Joknytė, Juras Grincevičius, Artūras Chalikovas ir grupė, Ingrida Ručinskienė, Gražina Tamulytė, Pienė, Raimonda Kirijanovienė, Svajūnas Cibulskij, Tomas Bieliūnas /„T-Buck“, Jūratė Dailydėnienė ir svečiai: iš JAV – Daniel diSilva (grupės „Crispin“ įkūrėjas) www.crispinmusic.org (ši grupė koncertavo Lietuvos jaunimo dienose Klaipėdoje 2007 m.), Gintautas Tautkus iš Dublino ( buvęs populiarios grupės „Rondo“ įkūrėjas). Angelė Joknytė iš Londono ir kiti. Festivalyje buvo paskirtos nominacijos: „SIELOS 2008 debiutas“, „SIELOS 2008 daina“, „SIELOS 2008 grupė“ bei tradicinė nominacija „Už indėlį į krikščionišką muziką“.

Krikščioniški koncertai turi didelį prevencinį poveikį formuojant teigiamas vertybes. Populiariosios muzikos rinka užversta abejotinos muzikinės vertės ir lėkštas vertybes skelbiančiais kūriniais. Dėl to mes norime būti atsvara narkotikų ir agresijos kultūrai, norime dainuoti ir kalbėti apie kitokį gyvenimą. Būtent todėl ir buvo pradėtas šis krikščioniškos muzikos festivalis.

Į šiuolaikinę krikščionišką muziką įeina lyriškos baladės, bliuzas, regis, rokenrolas, rokas ir kiti šiuolaikiniai muzikos stiliai. Nelengva apibrėžti aptariamos muzikos pradžią, ji turėjo įvairias vystymosi pakopas, pasižymi stilių įvairove ir dinamiškumu. Tačiau daug apžvalgininkų pastebi, kad tam tikra simboline pradžia galima laikyti 1972 metais vykusi renginį „Ehpo-72“ Dalase (JAV), kai tūkstančiai žmonių susirinko į pirmąjį masinį krikščioniškos muzikos koncertą. Daug prie šios muzikos populiarumo prisidėjo tokie muzikantai kaip Laris Norman (Larry Norman), Mailonas LeFevro (Mylon LeFevre) net Elvis Preslis ir gausybė kitų.

Lietuvoje visai nesenai prasidėjo krikščioniskos diskotekos su DJ Remiu, taip pat bendruomeniniai, linijiniai šokiai (linedance), kurie yra naujovė mūsų šalyje. Pasirodo, šokiai linijose – viena seniausių pasilinksminimo formų. Šie šokiai iš ties išskirtiniai, nes šokama pagal penkių skirtingų ritmų muziką: polką, valsą, ča ča, svingą, funky. Šokti gali kiekvienas, tiek jaunas, tiek senas – šie šokiai ypatingi dar ir tuo, kad sujungia skirtingų požiūrių, charakterių, gyvenimo būdų žmones.