A. Lipniūno
kultūros centras

Panevėžio Vyskupijos
Jaunimo centras
 

Istorija
Kunigo Alfonso Lipniūno jaunimo kultūros centras išaugo iš ateitininkiškojo sąjūdžio.
1989 sausio 21 d. Panevėžyje atsikūrė ateitininkų organizacija. Pirmoji miesto ateitininkų kuopa susikūrusi prie Kristaus Karaliaus katedros, pasirinko kunigo Alfonso Lipniūno vardą. Iškilaus, tragiško likimo kunigo Alfonso palaikai tą rudenį buvo parvežti į Tėvynę, į katedros šventorių, o jo visas trumpas gyvenimas - tai prieškario Šiaurės Lietuvos jaunimo kilnieji darbai, kurių atgarsiai tebeaidi ir šiandien.

Ateitininkų kuopos kūrėsi mokyklose, o pirmosios, kunigo Alfonso Lipniūno kuopos veikla pamažu augo į platesnės veiklos centrą, telkusią miesto gyvos dvasios jaunimą, panorusį per meną, etnokultūrą, keliones, stovyklas, konferencijas, studijas giliau pažinti katalikiškąją praeitį, dabartį ir ateitį.
Viešoji įstaiga A.Lipniūno kultūros centras (toliaus A.LKC) įregistruotas Panevėžyje jau nuo 1993 metų, kunigo Rimanto Gudelio iniciatyva. Pirmaisiais savo gyvavimo metais, kaip jau buvo minėta, tai buvo Panevėžio ateitininkų centras, kuriame savo programas kūrė ir įgyvendino moksleivių ateitininkų kuopos bei studentų korporacija. 1997m. su intencija plėsti centro veiklą, jis tapo ne tik ateitininkų, bet katalikiško jaunimo centru ir jo programos skirtos visam Panevėžio miesto ir regiono jaunimui. 2004 metais šalia A.LKC įregistruotas Panevėžio Vyskupijos Juanimo centras, kurio misija, tikslai ir uždaviniai tokie patys, tik statusas kitas - religinė organizacija.

Iškilaus žmogaus istorija, kuri jungia aktyviasią Panevėžio Vyskupijoje jaunimą.
Kunigas Alfonsas Lipniūnas tarpukario Lietuvoje - entuziastingas jaunimo vadas - buvo paskirtas Panevėžio vyskupijos Jaunimo reikalų direktoriumi. Pavadinant centrą jo vardu buvo siekiama išlaikyti ir jo ugningą dvasią.
Centro veikla prasidėjo nuo kūrybinių - kultūrinių grupelių sukūrimo centro viduje. Tai buvo profesionalaus režisieriaus vadovaujama dramos studija,  grigališkojo giedojimo (pirmojo amžiaus krikščioniškas giedojimas, seniausia muzikinė forma, iš kurios vėliau atsirado daugiabalsis giedojimas ir dainavimas) studija, buvo pasikviesti misionieriai iš Amerikos bei Europos mokyti kalbų, kad, pasak tuometinio dvasios vado kun. Algirdo Dauknio, nepavėluotųme į traukinį, kuris vyksta į pasaulį, bilietas į jį - kalbos. Taigi dėl tokios pradžios centras ir buvo pavadintas kultūros centru.